Alvidas Šimkus

Artėja bankrotų banga?

__________________

Nemokumas apibrėžiamas dvejopai: nepakankamas turtas skoloms apmokėti arba negalėjimas grąžinti skolų suėjus terminui. Fiziniai asmenys skolininkais tampa, kai įgyja tam tikras prievoles, pvz.:  lizingo sąlygomis įsigyja  prekių. Skolininku galima tapti ir dėl tam tikrų aplinkybių - teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. dėl  mokesčių.

Dauguma paprastų žmonių Lietuvoje pripažįsta, kad finansiniai dalykai jiems – tamsus miškas. Ir tik maža dalis Lietuvos finansų analitikų,  bando sąžiningai ir suprantamai papasakoti visuomenei tai, ką patys supranta apie šiuolaikinius finansų labirintus. Tikrai nemažai jų  valgo duoną iš žmonių, kurie kartais, klaidžioja po šiuos labirintus. O galbūt, kai kurie jų, net ir patys apie šias finansų povandenines sroves, visko iki galo nesupranta. Lietuvoje, tiesa sakant, yra nedaug analitikų, kurie gerai išmano pasaulines ir Lietuvos finansines bėdas -  dauguma jų remiasi tik visiems prieinamais informacijos šaltiniais. Bankai ir kitos finansinės institucijos viešai neskelbia informacijos apie savo tikrąją padėtį, todėl apie gresiančias krizes žino tik labai siauras suinteresuotų žmonių sluoksnis. Jis, beje, nėra linkęs finansų paslaptimis dalintis. Dažniausiai tas suinteresuotų žmonių sluoksnelis  labiausiai turtėja įvairiausių krizių metu.

Dauguma visuomenės finansiniuose dalykuose supranta, kas yra paprastas terminuotasis indėlis banke, paskola su palūkanomis ar lizingas. Kodėl prasideda pasaulinės finansinės krizės, ar jos palies ir Lietuvą, jiems aiškintis, atrodo, nėra nei noro, nei reikalo. Reikia pripažinti, kad be specialaus pasiruošimo nelabai ką ir susigaudysi.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasaulio finansinio stabilumo ataskaitoje pareiškė, kad pasaulinė kredito krizė, prasidėjusi praėjusiais metais Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) antrinių būsto paskolų segmente, bus viena brangiausių pasaulio ekonomikai per visą jos istoriją.

Apie tai, kad didžiųjų valstybių krizės visada paliečia mažesnes valstybes galvojama mažai. Mūsų valdžios atstovai arba nesuvokia grėsmės, arba tiki, kad viskas, tiesiog, praeis ypatingai mūsų ir nepalietę. Turėtume atsiminti vieną iš praėjusio dešimtmečio valstybės vadovų, kuris teigė, kad   Rusijos krizė mūsų nepalies. Ar daug kas galėtų  tvirtinti, kad nepalietė?

Gal „valdantys informaciją“ tyli todėl, kad krizės padeda koncentruotis kapitalui grupelės "išrinktųjų" rankose? Kodėl šios kapitalistų grupės linkusios nutylėti apie finansinius sunkumus? Kodėl pirkdami straipsnius, jie mėgina visuomenei įteigti, jog viskas labai gerai - tik šiuo metu esama šiokių tokių nesklandumų, kurie tuoj praeis savaime? Galbūt tokiu būdu jie siekia naikinti smulkųjį bei vidutinį verslą, ir dar labiau viską koncentruoti į savo rankas.

Ir kiek anksčiau, ir dabartiniu metu tarp bankų vyksta agresyvi konkurencija, išduodant paskolas - suteikęs klientui paskolą bankas gauna palūkanas ir komisinius už paskolos išdavimą. Kadangi banko noro skolinti neužtenka – reikia, kad žmonės taip pat norėtų skolintis. Todėl bankų  darbuotojai su  marketingo specialistais nuolat darbuojasi iš peties. Tad natūralu, jog bankams pavyko sužadinti norą skolintis. Žmonės atrado motyvacijų ir „būtinybių“ skolintis. Ypač anksčiau. Palūkanos buvo nedidelės, todėl sprendimas skolintis, buvo priimamas lengva ranka. Tam, kad paskatintų  klientų skolinimąsi, bankai, pirmaisiais metais nustatydavo labai mažas (arba jokių) palūkanas; arba iš pradžių reikėdavo mokėti tik palūkanas, negrąžinant paskolos; arba nustatydavo nedideles palūkanas. Tačiau visas šis lengvatų miražas greit - daugiausiai po metų - išnykdavo  ir „saldainiukas“ užstrigdavo gerklėje, keldamas grėsmę paspringti.

Norisi tikėti, kad lietuviai yra protingi žmonės ir supranta, jog turėdami nedideles ar  nepastovias pajamas, negali sau leisti prabangos gyventi nuosavame būste. Tačiau banko lengvai teikiami kreditai bei tikėjimas, kad dėl kylančių būsto kainų po kurio laiko padidėjusios vertės būstą pavyks sėkmingai parduoti  arba geresnėmis sąlygomis perfinansuoti paskolą, davė savo vaisių. Visi stebėjome kokiais neregėtais mastais augo nekilnojamo turto kainos ir kada visa tai baigsis niekas negalėjo pasakyti. Ir tik dabar analitikai prabilo: nekilnojamasis turtas Lietuvoje per 2008-2009 metus gali pigti 20-30% ir daugiau, nebesugrįžti prie „burbulinio“ kainų lygio.

Keletą praėjusių metų bankai, nekilnojamo turto agentūros, spekuliantai džiaugėsi geru pelnu – jei  kuris iš rizikingų klientų ir nebegalėdavo mokėti už paskolas, būsto vertė rinkoje didėjo, todėl turtas buvo likvidus. Jei jį parduodavo, to užtekdavo padengti paskolą su palūkanomis ir dar likdavo neblogas pelnas.

Lietuvos ekonomikai sparčiai augant, gyventojai pradėjo daugiau vartoti. Bankams suteikus milijardines paskolas, padaugėjo darbo, pagerėjo užmokestis - ypač statybų sektoriuje. Visa tai paskatino infliaciją, kuri yra gresiančių bankrotų pranašas. Tačiau tai dar nėra pats blogiausias dalykas.

Didžiausią grėsmę šiandieninei ekonomikai kelia brangstanti nafta.  Kylant jos kainoms, kasdien brangsta ir pragyvenimas. Brangsta maisto produktai, kurie yra kasdieninio būtinumo produktai. Galėtumėte guostis: rinksimės pigesnius produktus, atsisakysime pramogų, bet būsto kreditą grąžinsime, nes tai šeimos brangiausias turtas. Duok Dieve, kad taip ir būtų.

Iš tiesų, daug ko galime atsisakyti, kad tik užtektų pinigų grąžinti kreditą. Tačiau ar galime atsisakyti kai kuriuose miestuose iki 50 procentų pabrangusio šildymo? Pagrindine šildymo brangimo priežastimi nurodoma per metus keliasdešimt procentų išaugusi dujų kaina, kuri sudaro 50 proc. šilumos kainų sąnaudų. Per pastaruosius du ketvirčius dujų kaina pakilo 34 procentais. Vargu ar atsirastų ekspertas, galintis teigti, kad kuro kainos kris, sumažės bankų palūkanos, atsiras koks nors „geradarys“, kuris padės gražinti paskolą bankui. Kai kurie tikisi atlyginimo didinimo. Tačiau Lietuvos darbo rinkoje, greičiausiai, matysime bedarbystės augimą. Šis reiškinys vargu ar skatins atlyginimų augimą.

Lietuvoje  daug kompanijų uždirba iš tranzito per mūsų šalį. Plėtojantis transportui, logistinės kompanijos augo, tačiau dabar, išaugus kuro kainoms, vežėjams konkuruoti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Jie negali mažinti atlyginimų, uždarbiai menksta, o nemaža transporto priemonių dalis nupirkta lizingu. Transporto paslaugų brangimą jaučia visi. Logistines paslaugas teikiančios įmonės ateityje gaus mažinti savo paslaugų įkainius, o tuo pačiu ir savo pelną, tam, kad krovinius savo klientams galėtų vežti nekeldami kainų arba keldami nežymiai.

Daugelį metų bankai išduodavo paskolas nuo banko pritrauktų indėlių sumos. Išduotos būsto paskolos likdavo banko balanse, tad, jei kuris nors banko klientas tapdavo nemokus, bankas patirdavo nuostolių. Dabar bankai išduodami kreditus, išleidžia vertybinius popierius, kurie parduodami  kitoms finansų institucijoms. Todėl jie dabar ne itin stengiasi pritraukti indėlius. Jie, tiesiog, gali išduoti daugiau būsto paskolų ir uždirbti daugiau komisinių, nemokumo riziką perduodami  obligacijų, vertybinių popierių turėtojams. Vertybinius popierius perka žmonės, pensijų, investiciniai fondai, ir kt. Pastarieji daugiausiai investuoja  lėšas  gautas  iš žmonių. Todėl tie, kurie yra investavę ne į konservatyviausius  fondus, gali turėti nemažų nuostolių.

Lietuvoje Civilinio proceso kodeksas gana gerai gina kreditorių teises, o fizinių asmenų bankroto įstatymo, kuriuo siekiama atkurti asmens mokumą, Lietuvoje dar nėra. Lietuvoje tokiu įstatymu galėtume apsaugoti skolininką. Šiuo metu nemokumo bylą siūloma kelti tada, kai skola siekia 12 minimalių mėnesio atlyginimų (MMA) – šiuo metu 9.600 Lt.

Mūsų šalyje jau dabar beveik kas trečias lietuvis turi įvairių skolų. Teigiama, kad beveik pusę jų dėl savo skolų turi problemų. Kai kurių skolas jau administruoja antstoliai.  Pastaruoju metu  Lietuvos ekonominė situacija ir prognozės priverčia sunerimti beveik visus paskolas turinčius asmenis. Spaudoje vis dažniau pasirodo informacija, kad vidutinius atlyginimus gaunančios šeimos ima abejoti, ar pajėgs išmokėti būsto paskolas.

"Atsižvelgiant į Lietuvos ekonominę, socialinę padėtį ir į šalies bankrutuojančių įmonių skaičių, tikėtina, kad bankrutuojančių fizinių asmenų galėtų būti 2-3 kartus daugiau nei nemokių įmonių", - skelbiama Lietuvos mokslininkų atliktame tyrime "Fizinių asmenų nemokumo problemos sprendimo būdų analizė".

Ar Lietuvos valdžia ryšis padėti krizės ištiktiems savo piliečiams? Pavyzdžiui, JAV paplitusi praktika į paskolų sutartis įrašyti sąlygą, kad, jei būsto vertė tampa mažesnė už paskolos likutį, paskolos gavėjas gali grąžinti būstą bankui. Lietuvoje  skolininkai negali taip lengvai atsikratyti skolų. Kad ir kiek sumažėtų skolininko būsto vertė, skolintojas gali pretenzijas reikšti iki skolininko gyvenimo galo arba iki tol, kol pastarasis nepadengs įsiskolinimo. Kokie yra politikų numatyti planai padėti į sunkią padėtį patekusiems savo šalies piliečiams? Ar politinės partijos yra numačiusios inicijuoti įstatymus galinčius pagelbėti asmens bankroto klausimais? Ar politikai ryšis priimti teisės aktus, kurie numatytų teisines priemones atkurti  bankrutavusio asmens mokumą? Lietuvoje gali bankrutuoti tik įmonės, o žmonės – ne. Drįsčiau teikti, kad demokratinėje valstybėje tai nėra teisinga.