Pirmininkas –formalus ar neformalus lyderis ?

Kartais atrodo, kad tikroji politikos esmė yra ne visuomenės poreikių tenkinimas, o būtinybė pergudrauti, apeiti ir aplenkti savo konkurentus, kad būtum apsirūpinęs ir aprūpintum savo artimuosius, gautum rentą t.t. Toks yra kai kurių save vadinančių politikais tikslas. Idėjos, ideologija, meilė Tėvynei - kas tai? Tarnauti savo kraštui jiems reiškia kelti savo asmeninę gerovę. Todėl žmonės labai nusivylę ir praranda pasitikėjimą Lietuvos politikais, sakydami, kad jie veržiasi prie lovio.

O ar tai ne tiesa? Kartai, partijos įkuriamos tik tam, kad vienas žmogus patektų į valdžią. Bet ar tikrai tas žmogus vertas valdžios? Ar manipuliuodami suburtais į partiją žmonėmis ir apgaudinėdami rinkėjus, jie nesiveržia valdžion dėl asmeninių ambicijų ar savanaudiškų tikslų? Kartais net neturėdami gabumų valdyti, tik tenkindami savąsias ambicijas: štai versle pasiekiau daug - dabar galiu būti politiku. Dauguma tokių versle ar tik televizijos ekrane pasiekusių žmonių neturi ideologijos, juos valdo noras būti priekyje, priekyje visko, nes jiems jau atrodo, kad jie viską gali, viską žino ir supranta, todėl juos turi matyti visa Lietuva, matyti kaip neklystančius, viską išmanančius kietus politikus. Vien už tai, kad jie yra pakankamai įžūlūs, lenda į priekį, juos kartais renka partijų, skyrių pirmininkais. Jie turi pinigų, gali finansuoti savo rinkiminę kampaniją. O viena vieta į Seimą atsieina vidutiniškai apie 70000Lt.

Ar gali sąžiningas Lietuvos pilietis norintis patekti į valdžią ir kažką pakeisti, turėti tiek pinigų kad galėtų finansuoti savo rinkiminę kompaniją? Aišku - ne. Tačiau čia atsiranda geradarys, kuris jam gali padėti --duoti pinigų. Sąžiningas ir protingas atsisakys šių pinigų, nes supras, kad juos paėmęs tampa įkaitu pinigų davėjui. O kuris paima, kuo tampa jis?
Todėl mūsų valdžioje dauguma tik turtingų arba skolingų šitiems turtuoliams. Kur tada valstybininkai, kur tie sąžiningi žmonės, nejaugi jų nėra?

Yra. Partijos, kaip ir kai kurie turtuoliai, bando pritraukti į savo gretas autoritetą turinčius, sąžiningus ir protingus žmones, tuo pakeldami savo prestižą. Kartais šitie žmonės nuveikia daug gero Valstybei, bet ir jų veiksmai yra ribojami, todėl labai daug nuveikti jie negali.
Kai kurios partijos pritraukia šoumenus, tuo priviliodami ir apgaudami rinkėją, nes šoumenas užima tikro politika užsiimančio žmogaus vietą. Ar elgiamasi teisingai? Ar gali vieną dieną televizijos ekrane juokinti, nusišnekėdamas, kitą būdamas politiku? Nežinau, manau kad su laiku tai nuspręs rinkėjas. Nors mūsų visuomenėje visada atsiras žmonių balsuojančių už alaus butelį, ar žmogų kurį „pažysta“, nes jis „per teliką varo“, gelbėja žmones, „skelia kietus bajerius“, ir kuriems net į galvą nešauna mintis vertinti šalies ir tautos atstovų inteligentišką, bei kitus "viršgarsinius" dalykus. O gal jau praėjo laikai, kai buvo viešai skelbiama: ir melžėja gali valdyti šalį.

Valstybė turėtų finansuoti visas rinkimuose dalyvaujančias partijas, nes tik tuo atveju įmanomas sąžiningesnių ir protingesnių atėjimas į valdžią. Partijų atribojimas nuo neaiškios kilmės finansų suduotų rimtą smūgį korupcijai ir praskaidrintų politinius sprendimus, nes būtų galima išvengti su politika nesusijusių žmonių patekimo į politinę valdžią. Reikėtų nustatyti kriterijus kuriuos turėtų atitikti kandidatas į Seimą ar Savivaldybių tarybas. Nustačius griežtesnius kriterijus reikėtų tikėtis mažesnių sąrašų, bet kokybiškesnių kandidatų. Dabar partijos konkuruodamos pritraukia įvairiausių žmonių, kad tik gautų tą keletą balsų, kuriuos „atneš“ pats kandidatas ir jo giminaičiai.

Įstatymais reikėtų numatyti, kad partija gali atšaukti savo deleguotą atstovą pakeičiant jį kitu pagal sąrašą esančiu žmogumi.. Tuo būtų drausminami „išrinktieji“, tad valdžioje atsirastų daugiau tikrų nesavanaudžių politikų. Sumažėtų „politinių turistų“ ,migruojančių iš partijos į partiją. Aišku, įstatyme reikėtų numatyti galimybę išrinktajam apsiginti, kad partiniai funkcionieriai nepiktnaudžiautų. Tikiu kad Lietuvoje yra teisininkų, galinčių paruošti tokį įstatymą.

Tik vienmandatėje išrinkti asmenys neturėtų būti keičiami. Savaime suprantama, finansinės grupuotės, norėdamos turėti savų lobistų, finansuos vienmandates, tačiau tada jų lobistiniai veiksmai bus akivaizdžiai matomi, o mūsų žiniasklaida labai budri, todėl rinkėjai labai greitai tai pamatytų. Gal pagaliau ir šios finansinės grupuotės atvirai finansuos bei deleguos asmenį, kuris Seime užsiregistruos kaip kažkieno lobistas.
Dabar visi šaukia lyderis - partijos, skyriaus lyderis. Žiniasklaida greitai sureikšmina ir sužvaigždina kartais to niekaip nenusipelniusį žmogų. Kartais jie žvaigždėja iki tiek, kad nebematuoja savo liežuvio, ir gali net Valstybės vadovą, renkamą asmeniškai Lietuvos žmonių, pavadinti kuo tik nori, tuo išreikšdami nepagarbą, ne tik išrinktajam, bet ir jį rinkusiems žmonėms, kurių šalyje yra dauguma.

Sąvoka lyderis kiekvieno žmogaus savaip suprantamas. Tai gali būti kariuomenės vadas, vadovaujantis iš štabo, gali asocijuotis su karvedžiu, kuris visados yra priekinėse linijose, ar vedantis į puolimą lengvosios kavalerijos būrį, kaip vaikystės filmuose apie Čiapajevą: vadas joja priekyje, mojuoja kardu bei lenda po kulkomis. Ir jis gali priminti politiką ir jo įkvepiantį svarbų pasisakymą. Vienaip lyderiavimą apibūdina žurnalistai, kitaip vadybos specialistai- viskas priklauso nuo užsakovo, kuris užsako ir moka už paslaugas. Kitaip lyderiavimą vertintų mokslininkas, tiriantis formalių ir neformalių lyderių veikimą grupėse. Bet kuriuo atveju lyderiavimo reiškinys yra neišvengiamas ir būtinas žmonių veiklos aspektas, tačiau jis vis dar nėra iki galo suprastas. Tai ar tikrai partijos ar skyriaus pirmininkas yra tas lyderis, kuris turi būti pirmas sąrašuose į renkamas valstybines vietas?

Gal laikas dirbti kitaip, ir pirmininkui vadovauti partijai, o ne veržtis prie valdžios? Manyčiau, kad partijos ar skyriaus pirmininkas neturėtų būti tie žmonės kuris kandidatuoja į Savivaldybių Tarybas ar Seimą: jie turi ruošti žmones šiam darbui, siūlyti jų kandidatūras, ir kontroliuoti jų veiksmus, o ne patys įklimpti valdžion.

Kaip treneris ar mokytojas džiaugiasi savo auklėtinio rezultatais, taip ir skyriaus ar partijos vadovas, paruošęs žmones didžiajai politikai, turi juos stebėti, koordinuoti ir džiaugtis jų pasiekimais.

Nori kandidatuoti –prašau : atsistatydini iš partinių pareigų ir gali būti kandidatas, bet jei neišrinks, partija ar skyrius turės progos atsinaujinti. Nauda bus visokeriopa, nes pralaimėjus atsistatydinti skaudžiau.

Taip, kažkas turi eiti į politiką, turi daryti tai, kas galbūt ne visiem patinka. Bet visiems geras nebūsi, kartais valdžioje esantys turi priimti ir nepopuliarius sprendimus, jeigu tai neišvengiama, jei tai dėl mūsų pačių ateities. Reikia veikti taip, kad galėtum pasakyti – aš dirbau Tėvynės ir visuomenės naudai, bandžiau pakeisti sena, nebetinkančią šiuolaikiškai Valstybei požiūrį, palaikyti teigiamus, šalies dvasią ir moralę atitinkančius sprendimus, nesėdėjau rankas sudėjęs, ir tikėti, kad man pavyko.

Alvidas Šimkus
LCP Klaipėdos skyrius

straipsnis publikuotas Lietuvos centro partijos puslapyje